Kodėl vaikai nenori mokytis – ir ar tai tikrai problema?
Kiekvienas tėvas bent kartą yra susidūręs su ta pačia situacija: vaikas sėdi prie stalo, prieš jį – neišspręstos užduotys, o jo mintys – visur kitur, tik ne knygose. Natūrali reakcija – spausti, priminti, kartais ir pykti. Tačiau prieš imantis bet kokių veiksmų, verta sustoti ir paklausti savęs: ar tai, ką matau, yra tikras motyvacijos trūkumas, ar tiesiog normalus vaiko elgesys?
Psichologai pabrėžia, kad motyvacijos stoka mokytis nėra nei charakterio yda, nei tingumo požymis. Dažniausiai tai – signalas, kad kažkas sistemoje neveikia taip, kaip turėtų. Galbūt mokymosi aplinka neatitinka vaiko poreikių, galbūt jis patiria nesėkmių baimę, o galbūt tiesiog dar nesuprato, kodėl tai, ką jis mokosi, jam apskritai reikalinga.
Svarbu suprasti, kad motyvacija nėra jungiklis, kurį galima tiesiog įjungti ar išjungti. Tai sudėtingas psichologinis procesas, susijęs su vaiko savivertės jausmu, santykiais su mokytojais ir tėvais, ankstesniais mokymosi patyrimais ir netgi biologiniais veiksniais. Todėl universalaus recepto nėra – tačiau yra principų, kurie veikia.
Vidinė ir išorinė motyvacija: skirtumas, kuris keičia viską
Vienas svarbiausių dalykų, kuriuos tėvai turėtų suprasti apie vaiko mokymosi motyvaciją, yra skirtumas tarp vidinės (intrinsinės) ir išorinės (ekstrinsinės) motyvacijos. Šis skirtumas nėra tik akademinė subtilybė – jis tiesiogiai lemia, kaip vaikas mokysis ilgalaikėje perspektyvoje.
Išorinė motyvacija – tai situacija, kai vaikas mokosi dėl pasekmių: gauti gerą pažymį, išvengti bausmės, pelnyti tėvų pritarimą arba gauti žadėtą dovaną. Trumpuoju laikotarpiu tai gali veikti. Tačiau tyrimai rodo, kad ilgainiui išoriniai skatuliai silpnina vidinį susidomėjimą. Kitaip tariant: jei vaikui mokslai visada buvo atlyginami žaislu ar pinigais, jis gali pradėti mokytis tik tada, kai yra atlygio perspektyva.
Vidinė motyvacija – tai noras mokytis dėl paties mokymosi: iš smalsumo, iš noro suprasti, iš pasitenkinimo, kurį teikia naujos žinios. Vaikas, turintis vidinę motyvaciją, mokosi net tada, kai niekas nežiūri, net kai nėra pažymio, net kai tema sudėtinga.
Praktinis patarimas tėvams: stenkitės kuo mažiau naudoti materialius atlygius už mokymąsi. Vietoj to – kalbėkite apie tai, ką vaikas išmoko, rodykite nuoširdų susidomėjimą jo atradimais, džiaukitės kartu su juo. Sakykite ne „puiku, gavai penketą”, o „oho, papasakok man, kaip tu tai išsprendei” – tai iš esmės skirtingi signalai, kuriuos vaikas gauna apie tai, kas yra vertinga.
Savarankiškumo jausmas – motyvacijos pagrindas
Edvardo Deci ir Richardo Ryano sukurta savęs determinacijos teorija (Self-Determination Theory) yra viena labiausiai pagrįstų psichologinių teorijų, aiškinančių žmogaus motyvaciją. Pagal ją, kiekvienas žmogus – ir vaikas, ir suaugęs – turi tris pagrindinius psichologinius poreikius: savarankiškumo (autonomijos), kompetencijos jausmo ir ryšio su kitais. Kai šie poreikiai patenkinti, motyvacija auga savaime.
Savarankiškumas mokymosi kontekste reiškia, kad vaikas jaučia, jog turi bent kiek kontrolės savo mokymosi procese. Kai viskas diktuojama iš viršaus – kada mokytis, kaip mokytis, ką mokytis, – vaikas tampa pasyvus vykdytojas, o ne aktyvus dalyvis.
Kaip tai atrodo praktikoje? Štai keletas konkrečių pavyzdžių:
- Leiskite vaikui pačiam pasirinkti, nuo kurios pamokos pradėti ruošti namų darbus.
- Paklauskite, ar jis nori mokytis tyloje, ar su foniniu triukšmu – kai kuriems vaikams tai iš tiesų svarbu.
- Jei yra galimybė rinktis projektą ar temą – skatinkite rinktis tai, kas jam įdomu, o ne tai, kas atrodo lengviausia.
- Aptarkite mokymosi tikslus kartu, o ne tiesiog paskelbkite juos.
Tai nereiškia, kad vaikas turi daryti tik tai, ką nori. Struktūra ir ribos yra būtinos. Tačiau net ir griežtoje struktūroje galima rasti erdvės vaiko pasirinkimams – ir tai daro milžinišką skirtumą.
Kaip nesėkmė gali užmušti norą mokytis
Vienas dažniausių, bet mažiausiai pastebimų motyvacijos žudikų – tai nesėkmių baimė. Vaikas, kuris kartą ar kelis kartus patyrė, kad jo pastangos nebuvo įvertintos, kad jis buvo išjuoktas ar lyginamas su kitais, labai greitai išmoksta vengimo strategijų. Jis pradeda sakyti „man neįdomu”, „tai kvaila”, „nenoriu mokytis” – bet iš tiesų po tuo slepiasi visai kas kita: „bijau, kad vėl nepavyks”.
Psichologė Carol Dweck dešimtmečius tyrė šį reiškinį ir suformulavo mąstymo modelių (mindset) teoriją. Ji išskyrė du pagrindinius mąstymo modelius:
Fiksuotas mąstymas (fixed mindset) – tikėjimas, kad gebėjimai yra įgimti ir nekintami. Vaikas su tokiu mąstymu mano: „Aš tiesiog nesu matematikos tipo žmogus” arba „Man niekada nesiseks su kalbomis.” Tokiam vaikui kiekviena nesėkmė patvirtina jo tikėjimą savo ribotumu.
Augimo mąstymas (growth mindset) – tikėjimas, kad gebėjimai gali augti per pastangas ir mokymąsi. Toks vaikas nesėkmę suvokia kaip dalį proceso, o ne kaip galutinį nuosprendį.
Tėvai gali labai stipriai paveikti, kurį iš šių modelių vaikas išsiugdys. Ir čia labai svarbu, kaip mes kalbame apie nesėkmes. Jei sakome „tu tiesiog esi netalentingas matematikoje” – tai fiksuoto mąstymo žinutė. Jei sakome „šį kartą nepavyko, bet pažiūrėkime, ką galime padaryti kitaip” – tai augimo mąstymo žinutė.
Praktinis patarimas: kai vaikas grįžta su blogu pažymiu, pirmasis klausimas neturėtų būti „kodėl gavai tokį pažymį?” Geriau paklausti: „Kaip tu jautiesi? Ko tau trūko? Ką galėtume padaryti, kad kitą kartą būtų lengviau?” Tai iš esmės skirtingas pokalbis.
Tėvų vaidmuo: palaikymas be spaudimo
Čia slypi vienas didžiausių paradoksų, su kuriais susiduria tėvai: kuo labiau spaudžiame vaiką mokytis, tuo mažiau jis nori mokytis. Tai nėra logika, tai psichologija. Spaudimas sukelia pasipriešinimą – ypač paaugliams, kuriems savarankiškumo poreikis yra ypač stiprus.
Tai nereiškia, kad tėvai turėtų visiškai atsitraukti ir leisti vaikui daryti ką nori. Reiškia tai, kad yra skirtumas tarp palaikymo ir kontrolės, ir šis skirtumas vaikui yra labai juntamas.
Kontroliuojantis tėvų elgesys atrodo taip:
- Nuolat tikrinti, ar vaikas mokosi.
- Kritikuoti mokymosi būdą.
- Lyginti su broliais, seserimis ar klasiokais.
- Grasinti pasekmėmis, jei pažymiai nepagerės.
- Daryti namų darbus už vaiką, nes „greičiau ir geriau”.
Palaikantis tėvų elgesys atrodo taip:
- Domėtis, kas vaikui mokykloje patinka ir kas ne.
- Padėti, kai prašoma, bet ne daryti už jį.
- Kalbėti apie mokymąsi kaip apie vertingą procesą, o ne kaip apie prievolę.
- Pastebėti pastangas, o ne tik rezultatus.
- Sukurti namuose aplinką, kurioje mokymasis yra natūrali kasdienybės dalis.
Ypač svarbu kalbėti apie pastangas, o ne tik apie rezultatus. „Matau, kad tu labai stengėsi” yra galingesnė žinutė nei „puiku, gavai gerą pažymį”, nes ji sako vaikui: tai, ką tu darai, yra vertinga, nepriklausomai nuo to, kaip tai įvertino kiti.
Mokymosi aplinka namuose: detalės, kurios svarbios
Fizinė ir emocinė aplinka namuose turi didesnę įtaką vaiko mokymosi motyvacijai, nei daugelis tėvų įsivaizduoja. Tai ne tik apie tai, ar vaikas turi savo stalą ir tylią erdvę – nors ir tai svarbu.
Tyrimai rodo, kad vaikai, kurių namuose yra knygų, kuriose tėvai patys skaito, kuriuose intelektualūs pokalbiai yra norma, o ne išimtis – šie vaikai statistiškai pasiekia geresnių mokymosi rezultatų. Ne dėl to, kad jie yra protingesni, o dėl to, kad jiems mokymasis atrodo kaip natūrali gyvenimo dalis.
Keletas konkrečių rekomendacijų dėl mokymosi aplinkos:
- Stabili rutina. Vaikams reikia nuspėjamumo. Jei namų darbai daromi kiekvieną dieną tuo pačiu metu, tai tampa įpročiu, o ne kova.
- Riboti ekranų laiką prieš mokymąsi. Telefonas ar žaidimų konsolė prieš pat mokymosi laiką reikšmingai sumažina koncentraciją.
- Fizinė erdvė. Idealiu atveju – atskiras kampas, kur vaikas mokosi. Bet jei to nėra, bent jau tvarka ant stalo ir minimumas blaškymų.
- Tėvų pavyzdys. Jei vaikas mato, kad tėvai skaito, domisi naujomis temomis, mokosi naujų dalykų – tai yra galingiausias motyvacinė žinutė, kurią galite siųsti.
Taip pat verta paminėti emocinę aplinką. Namai, kuriuose vyrauja įtampa, konfliktai ar nuolatinis stresas, yra labai nepalankūs mokymosi motyvacijai. Vaikas, kuris namuose jaučiasi nesaugiai, naudoja savo kognityvinius išteklius ne mokymuisi, o emociniam išgyvenimui. Tai biologinis faktas, o ne pasiteisinimas.
Kai problema gilesnė: kada kreiptis pagalbos
Kartais motyvacijos stoka yra ne tik auklėjimo ar aplinkos klausimas. Yra situacijų, kai reikia profesionalios pagalbos – ir tėvai neturėtų to bijoti ar gėdytis.
Verta kreiptis į psichologą ar specialistą, jei:
- Vaikas ne tik nemotyvuotas, bet ir liūdnas, užsidaręs, vengia draugų.
- Mokymosi sunkumai tęsiasi nepaisant visų pastangų ir pokyčių namuose.
- Vaikas rodo nerimą, susijusį su mokykla – vengia eiti, skundžiasi pilvo skausmais prieš mokyklą.
- Yra įtarimų dėl mokymosi sutrikimų (disleksija, ADHD ir pan.).
- Santykiai tarp tėvų ir vaiko dėl mokymosi tapo itin įtempti.
Mokymosi sutrikimai, tokie kaip disleksija ar ADHD, dažnai ilgai lieka neatpažinti, o vaikas tuo metu gauna žinutę, kad jis tiesiog „tingus” arba „nepakankamai stengiasi”. Tai gali padaryti rimtos žalos jo savivertei. Ankstyva diagnostika ir tinkama pagalba keičia situaciją iš esmės.
Taip pat verta paminėti, kad kartais problema nėra vaike, o mokykloje. Jei vaikas buvo motyvuotas, o motyvacija dingo – verta paanalizuoti, kas pasikeitė. Naujas mokytojas? Konfliktas su klasiokais? Pernelyg didelis krūvis? Šios priežastys taip pat reikalauja dėmesio.
Motyvacija kaip santykis, o ne technika
Galiausiai – ir galbūt svarbiausia – reikia suprasti, kad vaiko motyvacija mokytis nėra problema, kurią galima išspręsti taikant tinkamą techniką ar metodą. Tai yra santykio klausimas. Vaikas, kuris jaučia, kad tėvai juo tiki, kad jo pastangos yra matomos, kad nesėkmė nereiškia meilės praradimo – toks vaikas turi daug geresnę emocinę bazę mokytis.
Psichologas Alfie Kohnas, kuris dešimtmečius tyrinėjo motyvacijos ir ugdymo sąsajas, yra sakęs, kad geriausias dalykas, kurį tėvai gali padaryti dėl vaiko mokymosi, – tai būti su juo. Ne kontroliuoti, ne spausti, ne atlyginti – o tiesiog būti. Domėtis. Klausytis. Leisti jam klysti ir mokytis iš klaidų.
Tai skamba paprastai, bet praktikoje reikalauja daug kantrybės ir sąmoningumo – ypač tada, kai egzaminai artėja, o vaikas vis dar sėdi prie stalo ir žiūri pro langą. Tačiau ilgalaikėje perspektyvoje šis požiūris duoda kur kas daugiau nei bet koks skatulių ir bausmių sistema.
Mokymosi motyvacija – tai ne maratonas, kurį reikia laimėti iki pavasario. Tai visą gyvenimą trunkantis procesas, kurio pagrindai klojami vaikystėje. Ir tie pagrindai yra ne pažymiai, o tai, kaip vaikas jaučiasi, kai mokosi – ar tai jam atrodo kaip galimybė, ar kaip bausmė. Tėvai turi daugiau įtakos šiam jausmui, nei dažnai patys supranta.
