Kai pažymiai pradeda kalbėti apie kažką daugiau
Tėvai dažnai pirmą kartą rimtai susirūpina vaiko mokymusi tada, kai elektroniniame dienyne pasirodo eilė trejukų ar dvejetukų. Natūrali reakcija – susėsti su vaiku ir rimtai pakalbėti, kartais – nubausti, atimti telefoną ar kompiuterį, reikalauti daugiau laiko praleisti prie vadovėlių. Tačiau tokia strategija retai duoda ilgalaikių rezultatų, nes ji sprendžia simptomą, o ne priežastį.
Krentantys pažymiai – tai signalas. Kaip karščiavimas organizme: jis pats savaime nėra liga, bet parodo, kad kažkas vyksta viduje. Gali būti, kad vaikas susidūrė su per sunkia medžiaga, galbūt klasėje kilo konfliktų, galbūt namuose kažkas pasikeitė, o gal tiesiog atsirado kitas interesas, kuris atima visą dėmesį. Prieš imantis bet kokių veiksmų, verta sustoti ir paklausti: kodėl?
Šiame straipsnyje aptarsime, kaip atpažinti tikrąsias mokymosi sunkumų priežastis, kaip konstruktyviai bendrauti su vaiku ir mokytojais, bei kokias konkrečias strategijas galima taikyti namuose, kad mokymasis vėl taptų prasmingu procesu – o ne kankinimu.
Priežastys, kurių mes dažnai nepamatome
Prieš kalbant apie sprendimus, reikia suprasti, kas iš tiesų lemia pažymių kritimą. Mokymosi psichologijoje išskiriamos kelios pagrindinės sričių grupės, kurios gali turėti įtakos vaiko akademiniams rezultatams.
Kognityviniai veiksniai – tai situacijos, kai vaikui tiesiog trūksta tam tikrų bazinių žinių ar įgūdžių, kad galėtų sekti paskui klasę. Matematikoje tai ypač akivaizdu: jei vaikas nesuprato trupmenų, jis negalės dirbti su procentais. Jei nesuprato procentų – su proporcijomis. Kiekvienas nesuprastas blokas tampa atrama, ant kurios neįmanoma nieko pastatyti. Tokiu atveju reikia ne daugiau mokytis, o grįžti atgal ir užpildyti spragas.
Emociniai ir socialiniai veiksniai dažnai lieka nepastebėti, nes vaikai ne visada moka ar nori apie juos kalbėti. Paauglystėje draugų nuomonė tampa svarbesnė už tėvų ar mokytojų. Jei klasėje vaikas jaučiasi atstumtas, tyčiojamasi iš jo, arba jei jis pats bando įsilieti į grupę, kuri mokymosi nelaikoma „kieta” – pažymiai kris nepriklausomai nuo to, kiek valanda laiko jis praleis prie vadovėlio.
Šeimos aplinka taip pat vaidina didžiulį vaidmenį. Tėvų skyrybos, finansiniai sunkumai, ligos, persikraustymas – visa tai sukuria foninį stresą, kuris nuolat eikvoja vaiko kognityvinius resursus. Vaikas gali atrodyti gerai, bet iš tikrųjų jo galvoje sukasi visai kiti dalykai.
Fiziologiniai veiksniai – miego trūkumas, netinkama mityba, per mažai fizinio aktyvumo – tiesiogiai veikia koncentraciją ir atminties procesus. Paaugliai ypač kenčia nuo miego stokos, nes jų biologinis laikrodis natūraliai pasistumia vėliau, tačiau mokyklos tvarkaraštis to neatsižvelgia.
Žinoma, priežastys gali persipinti ir viena kitą stiprinti. Todėl labai svarbu neapsiriboti vienu aiškinimu ir neprieiti prie situacijos su jau paruoštu atsakymu.
Kaip kalbėtis su vaiku, kad jis iš tiesų atsakytų
Daugelis tėvų yra patyrę situaciją: sėdi su vaiku, klausia „kas vyksta mokykloje?”, o gauna tik „nieko” arba gūžtelėjimą pečiais. Tai nėra nepagarbos ženklas – tai natūrali reakcija į klausimą, kuris jaučiamas kaip tardymas.
Keletas principų, kurie iš tiesų padeda:
- Rinkitės tinkamą momentą. Pokalbis tiesiai iš mokyklos grįžus arba iš karto pamačius blogą pažymį – blogiausias laikas. Vaikas dar emociškai įsitempęs. Geriau – vakare, po vakarienės, kai atmosfera ramesnė.
- Neklausinėkite apie pažymius – klausinėkite apie pamokas. „Kaip tau sekėsi matematikos pamoka?” skamba visai kitaip nei „kodėl gavai trejukę?”. Pirmasis klausimas kviečia papasakoti, antrasis – gintis.
- Klausykitės be vertinimų. Jei vaikas sako, kad mokytojas neaiškiai paaiškina, nesiskubinkite jo ginti ar teisinti. Tiesiog klausykitės ir teiraukitės daugiau.
- Dalinkitės savo patirtimi. „Aš irgi turėjau dalykų, kurie man nesisekė” – tai ne silpnumo ženklas, o tiltas tarp jūsų ir vaiko. Tai parodo, kad nesėkmė nėra kažkas gėdingo.
Svarbu suprasti, kad vienas pokalbis retai išsprendžia problemą. Tai procesas, kuris reikalauja laiko ir nuoseklumo. Tačiau reguliarūs, neformalūs pokalbiai apie mokyklą – ne tik tada, kai kažkas blogai – kuria pasitikėjimą, kuris vėliau leidžia vaikui ateiti su tikromis problemomis.
Bendradarbiavimas su mokytojais: kaip tai daryti konstruktyviai
Mokytojai turi informacijos, kurios tėvai neturi: jie mato vaiką klasėje, grupėje, streso situacijose. Todėl jų perspektyva yra nepakeičiama. Tačiau bendravimas su mokytojais ne visada vyksta sklandžiai – kartais tėvai ateina gynybiškai, kartais kaltinančiai, o tai uždaro dialogą.
Keletas praktinių rekomendacijų:
Kreipkitės anksti, ne tada, kai situacija jau kritinė. Jei pastebite, kad vaikas pradeda sunkiau sekti tam tikrą dalyką, nereikia laukti pusmečio pažymių. Trumpas el. laiškas mokytojui – „pastebėjome, kad Jonui sunkiau sekasi, ar galėtumėte pasidalinti savo pastebėjimais?” – tai profesionalus ir konstruktyvus žingsnis.
Ateikite su klausimais, ne su kaltinimais. Net jei manote, kad mokytojas kažką daro ne taip, susitikimą pradėkite nuo klausimų: „Kaip vaikas atrodo pamokoje? Ar pastebite kažką, kas galėtų paaiškinti sunkumus?” Tai leidžia mokytojui jaustis kaip partneriui, o ne kaip atsakovui.
Paprašykite konkrečių rekomendacijų. „Ką mes galime daryti namuose, kad padėtume?” – toks klausimas parodo, kad esate pasirengę dirbti kartu. Mokytojai tai vertina ir dažnai gali pasiūlyti labai konkrečių patarimų.
Jei vaikas mokosi keliuose dalykuose prastai, gali būti verta susitikti su klasės auklėtoju ar net mokyklos psichologu. Tai nėra dramatiškas žingsnis – tai sistemingas požiūris į problemą.
Mokymosi strategijos, kurios iš tiesų veikia
Viena dažniausių klaidų – kai vaikui liepama „daugiau mokytis”, bet niekas nepasako, kaip mokytis. Mokymosi efektyvumas priklauso ne tik nuo laiko, bet nuo metodų.
Kognityvinė psichologija per pastaruosius dešimtmečius sukaupė nemažai žinių apie tai, kas iš tiesų padeda ilgalaikiam įsiminimui ir supratimui:
Išskaidytas mokymasis (spaced practice). Vietoj to, kad vaikas vienu sėdimu išmoktų visą temą, daug efektyviau yra mokytis trumpais intervalais, bet reguliariai. Pavyzdžiui, po 20 minučių kiekvieną dieną duos geresnių rezultatų nei dvi valandos prieš kontrolinį.
Aktyvus prisiminimas (retrieval practice). Užuot tiesiog perskaitęs tekstą, vaikas turėtų bandyti prisiminti, ką skaitė, be knygos. Tai gali būti klausimų sau uždavimas, medžiagos papasakojimas savo žodžiais arba testų sprendimas. Tyrimai rodo, kad šis metodas yra vienas efektyviausių ilgalaikiam įsiminimui.
Interleaving – kaitaliojimas. Vietoj to, kad vaikas valandą mokytųsi tik vieną temą, geriau kaitalioti kelias temas. Tai atrodo nepatogu ir sunkiau, bet kaip tik dėl to veikia – smegenys turi aktyviau dirbti, kad atskirtų ir susietų informaciją.
Elaboratyvi apklausa. Skatinkite vaiką ne tik žinoti faktus, bet ir klausti „kodėl?”. „Kodėl taip atsitinka? Kaip tai susiję su tuo, ką jau žinau?” – tokie klausimai padeda kurti gilesnius supratimo ryšius.
Svarbu, kad šie metodai būtų įdiegti palaipsniui ir pritaikyti prie konkretaus vaiko. Ne visi vaikai mokosi vienodai, ir tai, kas puikiai tinka vienam, kitam gali visai netikti.
Motyvacija: kaip ją ugdyti, o ne žlugdyti
Motyvacija – bene sudėtingiausias elementas šioje lygtyje. Tėvai dažnai bando ją „įjungti” per pažadus ar grasinimus: „jei gausi penketą, nupirksime telefoną” arba „jei nepasitempsi, nebus kompiuterio”. Abi strategijos gali duoti trumpalaikių rezultatų, bet ilgainiui kenkia.
Psichologas Edward Deci ir jo kolega Richard Ryan sukūrė savęs determinacijos teoriją (Self-Determination Theory), kuri aiškina, kad žmonės yra natūraliai motyvuoti tada, kai patenkinti trys pagrindiniai psichologiniai poreikiai:
- Autonomija – jausmas, kad galiu pats rinktis ir kontroliuoti savo veiksmus
- Kompetencija – jausmas, kad esu geras tame, ką darau
- Ryšys – jausmas, kad esu susijęs su kitais žmonėmis, kuriems rūpi
Kai tėvai primeta mokymosi tvarkaraštį, kontroliuoja kiekvieną žingsnį ir baudžia už klaidas – jie kenkia autonomijai ir kompetencijos jausmui. Vaikas mokosi ne todėl, kad nori, o todėl, kad bijo pasekmių. Tokia motyvacija yra trapi.
Ką galima daryti kitaip? Leisti vaikui pačiam nuspręsti, kada ir kaip mokysis (su tam tikromis ribomis). Padėti jam patirti sėkmę – net ir mažą – nes sėkmė kuria pasitikėjimą, o pasitikėjimas – motyvaciją. Ir, žinoma, parodyti, kad jums rūpi jis pats, o ne tik jo pažymiai.
Namų aplinka kaip mokymosi pagrindas
Aplinka, kurioje vaikas mokosi, turi didesnę įtaką nei dažnai manome. Tai ne tik fizinė erdvė, bet ir emocinė atmosfera namuose.
Fizinė erdvė. Idealiu atveju vaikas turėtų turėti pastovią, tvarkingą vietą mokytis – be televizoriaus fono, be nuolatinių pertraukimų. Telefonas – vienas didžiausių dėmesio vagių. Tyrimai rodo, kad net telefono buvimas ant stalo (net jei jis išjungtas) mažina kognityvinį pajėgumą, nes dalis smegenų resursų eina į jo ignoravimą. Praktinis patarimas: mokymosi metu telefonas – kitame kambaryje.
Laiko struktūra. Vaikai, ypač jaunesni, gerai funkcionuoja su nuspėjama rutina. Jei kiekvieną dieną mokymasis vyksta tuo pačiu metu, tai tampa įpročiu, o ne kova. Tačiau svarbu, kad ši rutina būtų sukurta kartu su vaiku, o ne jam primesta.
Emocinė atmosfera. Namai, kuriuose nuolat kyla konfliktai, kuriuose vaikas jaučiasi vertinamas tik per pažymius, kuriuose klaidos baudžiamos – nėra gera mokymosi aplinka. Vaikas turi jaustis saugiai klysti, klausti ir nesuprasti. Tai yra mokymosi proceso dalis, o ne jo nesėkmė.
Taip pat verta atkreipti dėmesį į miegą. Paaugliai turėtų miegoti 8–10 valandų per parą, tačiau vidutiniškai miega gerokai mažiau. Miego trūkumas tiesiogiai veikia dėmesio koncentraciją, atminties konsolidaciją ir emocinį reguliavimą. Jei vaikas nuolat eina miegoti po vidurnakčio – tai problema, kurią verta spręsti.
Kai reikia profesionalios pagalbos – ir kaip ją rasti
Kartais tėvų pastangų ir mokytojų palaikymo nepakanka. Ir tai yra visiškai normalu – tai nereiškia, kad kažkas padarė klaidą. Kai kuriais atvejais reikalinga specialistų pagalba.
Verta kreiptis į mokyklos psichologą ar pedagoginę psichologinę tarnybą, jei:
- Pažymiai krenta staiga ir be akivaizdžios priežasties
- Vaikas atsisako eiti į mokyklą arba rodo stiprų nerimą prieš pamokas
- Pastebite ryškius nuotaikos pokyčius, socialinį atsitraukimą ar miego sutrikimus
- Vaikas nuolat sako, kad yra „kvailas” arba „nieko nesupranta”
- Sunkumai tęsiasi nepaisant visų pastangų
Pedagoginė psichologinė tarnyba gali atlikti mokymosi sunkumų įvertinimą ir nustatyti, ar vaikas neturi specifinių mokymosi sutrikimų, tokių kaip disleksija, diskalkūlija ar dėmesio deficito hiperaktyvumo sutrikimas (ADHD). Šie sutrikimai dažnai lieka neatpažinti metų metais, o vaikas tuo metu gyvena su etikete „tingus” ar „nemotyvuotas”.
Taip pat verta apsvarstyti privačias pamokas – ne kaip baudą ar paskutinę priemonę, bet kaip investiciją. Geras korepetitorius gali ne tik užpildyti žinių spragas, bet ir padėti vaikui atrasti kitokį santykį su dalyku. Renkantis korepetitorių, verta ieškoti ne tik dalyko žinovo, bet ir žmogaus, kuris moka dirbti su vaikais ir supranta mokymosi psichologiją.
Kai pažymiai nustoja būti vieninteliu matu
Galiausiai – ir galbūt svarbiausia – verta sustoti ir pagalvoti, ką mes iš tiesų norime savo vaikams. Pažymiai yra vienas iš būdų matuoti tam tikrus akademinius įgūdžius tam tikru momentu. Jie neparodo kūrybiškumo, emocinio intelekto, gebėjimo bendradarbiauti, atkaklumo ar smalsumo – savybių, kurios dažnai lemia sėkmę gyvenime labiau nei mokykliniai rezultatai.
Tai nereiškia, kad pažymiai nesvarbu. Jie svarbūs – kaip grįžtamasis ryšys, kaip galimybė pastebėti sunkumus, kaip durys į tam tikras galimybes. Tačiau kai pažymiai tampa vieninteliu dalyku, apie kurį kalbame su vaiku, mes siunčiame žinutę: tu esi vertas tiek, kiek tavo pažymiai. O tai yra destruktyvi žinutė.
Vaikai, kurie mokosi iš smalsumo, kurie nori suprasti, o ne tik išlaikyti egzaminą, kurie nebijo klysti – mokosi geriau. Ir šią nuostatą formuoja ne mokykla, o namai. Kiekvieną kartą, kai tėvas sėdi su vaiku ir kartu bando suprasti kažką sudėtingo – ne todėl, kad reikia pažymio, o todėl, kad tai įdomu – jis ugdo šią nuostatą.
Krentantys pažymiai yra proga. Proga sustoti, pasikalbėti, suprasti. Proga permąstyti, kaip mes kalbame apie mokymąsi, kaip reaguojame į nesėkmes ir kaip kuriame aplinką, kurioje vaikas gali augti – ne tik akademiškai, bet ir kaip žmogus. Ir tai, kaip mes naudojamės šia proga, gali turėti daug didesnę įtaką nei bet kuris papildomas mokymosi valandas.
