Kai žemė šoka kartu su žmonėmis
Yra dalykų, kurie sunkiai pasiduoda apibrėžimui, bet lengvai juntami – ir lietuvių tradicinis šokis yra kaip tik toks reiškinys. Tai ne tik kojų judesiai pagal melodiją, ne tik linksmas susibūrimas per šventes. Tai savotiškas kalbėjimas be žodžių, kuriame sutelpa šimtmečių patirtis, bendruomenės ryšiai, gamtos ciklai ir žmogaus santykis su pasauliu. Kai šiandien studentas ar mokinys susiduria su lietuvių etnokultūros tema, tradicinis šokis dažnai lieka nuošalyje – lyg kažkas seno, muziejinio, ne itin aktualaus. Bet tai didžiulė klaida, ir šiame straipsnyje bandysime ją ištaisyti.
Lietuvių tradiciniai šokiai – tai vienas geriausiai išlikusių gyvosios kultūros pavyzdžių Europoje. Jie buvo perduodami iš kartos į kartą ne per knygas ar akademines institucijas, o per tiesioginę patirtį: matant, darant, jaučiant. Tai reiškia, kad kiekvienas judesys, kiekvienas ratas ar porinis žingsnis nešė savyje kažką daugiau nei choreografinę instrukciją – nešė gyvenimo filosofiją.
Nuo seniausių laikų iki etnografų užrašų: istorinė raida
Lietuvių šokio istorija prasideda daug anksčiau, nei atsirado pirmieji rašytiniai šaltiniai. Archeologiniai ir mitologiniai duomenys leidžia manyti, kad ritualiniai šokiai buvo neatsiejama baltų religinės praktikos dalis. Šokta per svarbiausius kalendorinius švenčių momentus – per Užgavėnes, Jorę, Rasas (Jonines), Žolinę. Kiekviena šventė turėjo savo specifinę šokio formą, kuri ne tik linksmino, bet ir atliko apeiginę funkciją.
Pirmieji rimtesni rašytiniai liudijimai apie lietuvių šokius pasirodo XVI–XVII amžiuje. Jėzuitų misionieriai, atvykę į Lietuvą, savo ataskaitose mini, kad vietiniai gyventojai šoka per religines šventes – ir tai jiems kelia susirūpinimą, nes šokiai siejasi su senąja pagonių tradicija. Paradoksalu, bet būtent šie kritiniai aprašymai tapo vertingais istoriniais šaltiniais.
XIX amžius – tai tikrasis lietuvių etnokultūros atradimo laikotarpis. Romantizmo epocha visoje Europoje sukėlė susidomėjimą liaudies kultūra, ir Lietuva nebuvo išimtis. Simanas Daukantas, Laurynas Ivinskis, vėliau Matas Slančiauskas ir kiti entuziastai pradėjo sistemingai rinkti liaudies dainas, papročius, šokius. Šis darbas buvo itin svarbus, nes industrializacija ir urbanizacija grėsė tradicinei kultūrai – žmonės kėlėsi į miestus, keitėsi gyvenimo būdas, senoji tradicija nyko.
XX amžiaus pradžioje, Lietuvai atgavus nepriklausomybę 1918 metais, tradiciniai šokiai įgijo naują – tautinės tapatybės – dimensiją. Jie tapo sąmoningai puoselėjami kaip lietuviškumo simboliai. Tarpukario laikotarpiu buvo steigiami šokių kolektyvai, organizuojamos šventės, rašomos metodinės priemonės. Tai buvo ir geras, ir kiek sudėtingas procesas – sceninė adaptacija kartais nutolindavo šokį nuo jo gyvosios, bendruomeninės formos.
Tradicinių šokių tipai ir jų savybės
Lietuvių tradiciniai šokiai nėra vienalytė masė – tai įvairi ir turtinga sistema, kurią galima skirstyti pagal kelis kriterijus: geografinę kilmę, funkciją, struktūrą ar laikotarpį.
Vienas svarbiausių skirstymų – pagal choreografinę formą. Rateliai – tai apvalieji šokiai, kuriuose dalyviai juda ratu. Jie laikomi archaiškiausiais, tiesiogiai susijusiais su saulės kultu ir apeiginėmis praktikomis. Rateliai dažnai lydimi dainų – tai vadinamieji sutartinių šokiai, kur muzika ir judesys yra neatsiejami. Poriniai šokiai – jau vėlesnė forma, atspindinti socialinę struktūrą ir santykius tarp vyrų ir moterų. Jie dažniau pasitaiko vėlesniais amžiais ir rodo Vakarų Europos įtaką. Figūriniai šokiai – sudėtingesnė forma, kur grupė šokėjų atlieka tam tikras figūras, dažnai imituojančias kasdienio gyvenimo scenas ar gamtos reiškinius.
Geografiškai Lietuva skirstoma į etnografines sritis – Aukštaitiją, Žemaitiją, Dzūkiją, Suvalkiją ir Mažąją Lietuvą – ir kiekviena turi savitų šokio tradicijų. Žemaitijoje šokiai dažnai lėtesni, sunkesni, su stipriu kojų trypimo akcentu. Aukštaitijoje – grakštesni, su sudėtingesnėmis figūromis. Dzūkijoje – lyriškesni, glaudžiai susiję su dainų tradicija. Šie skirtumai nėra atsitiktiniai – jie atspindi skirtingą istorinę raidą, skirtingus kontaktus su kaimynais ir skirtingą gamtinę aplinką.
Paminėtini ir keli konkretūs šokiai, kurie yra tapę savotiškomis vizitinėmis kortelėmis. Suktinis – greitas, sūkurinis šokis, kurio pavadinimas kalba pats už save. Šokamas poromis, reikalauja gero koordinacijos jausmo ir energijos. Klumpakojis – humoristinis šokis, imituojantis klumpėmis einančio žmogaus judesius. Noriu miego – žaidybinis šokis, dažnai šokamas jaunimo susibūrimuose. Kiekvienas iš jų turi savo istoriją ir kontekstą.
Muzika, instrumentai ir ryšys su daina
Atskirti lietuvių tradicinį šokį nuo muzikos – tas pats, kas bandyti atskirti upę nuo vandens. Šokis ir muzika čia egzistuoja simbiozėje, ir norint suprasti vieną, reikia suprasti kitą.
Seniausiuose šokiuose muzikos instrumento apskritai nebuvo – šokta pagal dainą. Sutartinės, unikalus lietuvių polifoninis dainavimo žanras, įtrauktas į UNESCO nematerialaus kultūros paveldo sąrašą, buvo tiesiogiai susijusios su šokio praktika. Sutartinių ritmas – dažnai nelyginiais dydžiais, su sinkopavimu – reikalavo iš šokėjų ypatingo ritmo jausmo.
Vėliau atsirado instrumentai. Tradiciniai lietuvių instrumentai – kanklės (styginiai instrumentai), skudučiai (pučiamieji), birbynė, lumzdelis, daudytė – kiekvienas turėjo savo vietą šokio muzikoje. Ypač svarbus buvo smuikas, kuris, nors ir atkeliavęs iš Vakarų Europos, greitai tapo neatsiejama lietuvių kaimo muzikavimo dalimi. XIX–XX amžiaus sandūroje kaimo vestuvėse ir šokiuose smuikininkas buvo centrinė figūra – jo meistriškumas lėmė viso vakaro nuotaiką.
Verta atkreipti dėmesį į tai, kad tradicinė muzika šokiams nebuvo užrašyta – ji buvo perduodama ausimi. Tai reiškia, kad kiekvienas muzikantas turėjo savo interpretaciją, savo variantą. Šis variatiškumas yra ne trūkumas, o tradicinės kultūros bruožas – ji gyva, kintanti, prisitaikanti.
Šokis kaip socialinis ir bendruomeninis reiškinys
Viena dažniausių klaidų, kalbant apie tradicinę kultūrą, yra jos estetizavimas – pavertimas muziejine eksponatu, kuriuo grožimasi iš tolo. Bet tradicinis šokis nebuvo menas grožėtis – jis buvo gyvenimo dalis, socialinio gyvenimo įrankis.
Kaimo bendruomenėje šokiai vykdavo per svarbius susibūrimus: vestuves, talkas, kalendorines šventes, jaunimo vakarus (vadinamus vakaruškomis arba gegužinėmis). Šie susibūrimai atliko labai konkrečias socialines funkcijas. Jaunimas čia susipažindavo, mezgė draugystės ir meilės ryšius. Vyresnio amžiaus žmonės palaikydavo socialinius ryšius su kaimynais. Bendruomenė sustiprindavo savo vienybę per bendrą veiklą.
Šokis taip pat buvo svarbus socializacijos įrankis. Vaikas, augdamas kaimo bendruomenėje, natūraliai mokydavosi šokti – ne per pamokas, o stebėdamas ir dalyvaudamas. Tai buvo neformali, bet labai efektyvi pedagogika. Šokio mokymasis reiškė ne tik judesių įsisavinimą, bet ir bendruomenės normų, vertybių, elgesio taisyklių perėmimą.
Įdomu ir tai, kad šokis turėjo tam tikrą hierarchiją. Geriausi šokėjai buvo gerbiami ir vertinami. Moteris, kuri gražiai šoka, buvo laikoma tinkamesne žmona – nes tai rodė jos grakštumą, koordinaciją, socialinį atvirumą. Vyras, kuris gerai šoka, demonstravo savo energiją ir socialinę kompetenciją. Šokis buvo savotiška viešoji erdvė, kurioje žmonės rodė save ir vertino kitus.
Tautinių švenčių vaidmuo ir Dainų šventės fenomenas
Kalbant apie lietuvių tradicinių šokių vietą šiuolaikinėje kultūroje, neįmanoma apeiti Dainų švenčių fenomeno. Lietuvos Dainų šventė – tai masinis kultūrinis renginys, vykstantis kas kelis metus, kuriame dalyvauja tūkstančiai dainininkų ir šokėjų iš visos šalies. Kartu su Latvijos ir Estijos Dainų šventėmis ji 2003 metais įtraukta į UNESCO nematerialaus kultūros paveldo sąrašą.
Pirmoji Dainų šventė Lietuvoje įvyko 1924 metais Kaune. Nuo tada ji tapo reguliariu renginiu, kuris net sovietmečiu nebuvo visiškai nutrauktas – nors ir buvo ideologiškai deformuotas. Paradoksalu, bet Dainų šventė sovietmečiu tapo viena iš nedaugelio erdvių, kurioje buvo galima viešai reikšti lietuviškumą. Tai paaiškina, kodėl ji turi tokią emocinę reikšmę vyresniajai kartai.
Šiuolaikinėje Dainų šventėje šokio dalis – Tautinė šokių šventė – yra atskiras renginys, vykstantis kas ketveri metai. Jame dalyvauja šimtai kolektyvų iš visos Lietuvos ir lietuvių diaspora iš užsienio. Tai didžiulis logistinis ir meninis projektas, reikalaujantis metų metų pasiruošimo.
Tačiau čia svarbu ir kritiškai pažvelgti: sceninis, masinis šokis – tai ne tas pats, kas gyvoji tradicija. Kai šimtai šokėjų vienu metu atlieka tą pačią choreografiją, tai yra estetiškai įspūdinga, bet tai jau yra menas, o ne tradicija tikrąja prasme. Tradicija yra gyva tada, kai žmonės šoka savo malonumui, savo bendruomenei, o ne žiūrovams.
Šokis mokykloje ir neformaliame ugdyme: kaip tai daryti gerai
Vienas opiausių klausimų – kaip tradicinį šokį pristatyti jaunajai kartai taip, kad jis netaptų nuobodžia prievole, o išliktų gyva, įdomi patirtis. Čia yra keletas konkrečių rekomendacijų, pagrįstų tiek pedagogine praktika, tiek etnokultūros tyrimais.
Pirma, kontekstas yra viskas. Prieš mokant šokio žingsnių, verta papasakoti, kur ir kada šis šokis buvo šokamas, ką jis reiškė žmonėms. Jei mokiniai supranta, kad Klumpakojis buvo šokamas per vestuves ir turėjo humoristinę funkciją, jie jį šoks kitaip, nei jei tiesiog kopijuos judesius.
Antra, svarbu leisti mokiniams patirti šokį kaip socialinį reiškinį. Tai reiškia – šokti kartu, ne demonstruoti vienas kitam. Tradicinis šokis nėra spektaklis, jis yra dalyvavimas. Organizuokite ne koncertus, o šokių vakarus, kur visi šoka kartu.
Trečia, naudokite autentišką muzikiją. Šiandien internete galima rasti puikių tradicinės muzikos įrašų – tiek archyvinių, tiek šiuolaikinių atlikėjų, kurie groja tradicine maniera. Skirtumas tarp gyvos tradicinės muzikos ir sintetinio aranžuoto varianto yra didžiulis ir mokiniai jį jaučia.
Ketvirta, pasikvieskite gyvų tradicijos nešėjų. Daugelyje Lietuvos regionų dar yra žmonių, kurie tradicinį šokį išmoko ne iš vadovėlio, o iš savo tėvų ar senelių. Toks susitikimas gali būti daug vertingesnis nei bet kuri pamoka.
Penkta, nebijokite variatiškumo. Tradicinis šokis neturi vieno teisingo varianto. Skirtinguose kaimuose tas pats šokis buvo šokamas skirtingai. Tai galima paversti privalumu – leisti mokiniams tyrinėti variantus, lyginti, diskutuoti.
Neformaliame ugdyme – folkloro ansambliuose, etnokultūros būreliuose – galimybės dar platesnės. Čia galima organizuoti ekspedicijas į kaimus, susitikimus su senoliais, tradicinių švenčių rekonstrukcijas. Visa tai padeda mokiniams suprasti, kad tradicija nėra muziejus – ji yra gyvas procesas.
Tradicija, kuri vis dar kvėpuoja
Lietuvių tradicinis šokis šiandien egzistuoja keliuose lygmenyse vienu metu. Viena vertus, jis yra akademinio tyrimo objektas – etnomuzikologai, choreografai, antropologai jį studijuoja, dokumentuoja, analizuoja. Kita vertus, jis gyvuoja šimtuose folkloro ansamblių visoje šalyje – nuo mažų kaimo kolektyvų iki profesionalių miesto grupių. Trečia vertus, jis pamažu skinasi kelią į populiariąją kultūrą – kai kurie šiuolaikiniai muzikantai ir choreografai eksperimentuoja, derindami tradicinį šokį su šiuolaikinėmis formomis.
Šis daugiasluoksniškumas yra sveikintinas. Tradicija nėra sustingęs objektas – ji yra procesas, ir kiekviena karta ją interpretuoja savaip. Svarbiausia, kad interpretacija būtų sąmoninga, kad žmonės žinotų, ką jie perima ir ką keičia, kodėl tai daro ir ką tai reiškia.
Mokymosi kontekste tradicinis šokis yra nepaprastai vertinga priemonė. Jis ugdo ne tik kūno koordinaciją ir ritmikos jautimą, bet ir bendruomeniškumą, kultūrinę savivoką, istorinę atmintį. Jis moko, kad mes esame kažko tęsiniai – kad už mūsų stovi ilga žmonių eilė, kuri šoko tuos pačius šokius, dainavo tas pačias dainas, gyveno toje pačioje žemėje.
Ir gal tai svarbiausia – tradicinis šokis primena, kad kultūra nėra tai, ką mes skaitome knygose ar matome muziejuose. Kultūra yra tai, ką mes darome kartu. Ir kol mes šokame – ji gyva.
