Ekonominių iššūkių panorama šiandieninėje globalioje erdvėje
Artėjant 2025 metams, pasaulio ekonomika susiduria su precedento neturinčiu iššūkių kompleksu. Tai nėra vien teorinės diskusijos akademiniuose sluoksniuose – kiekvienas iš mūsų jau jaučia šių procesų poveikį kasdieniame gyvenime. Infliacija, geopolitiniai konfliktai, klimato kaita ir technologinės transformacijos kuria sudėtingą mozaiką, kurioje tradiciniai ekonominiai modeliai nebepateikia aiškių atsakymų.
Įdomu tai, kad dabartinė situacija skiriasi nuo ankstesnių ekonominių krizių. Jei 2008 metų finansų krizė buvo daugiausia finansinio sektoriaus problema, o 2020 metų COVID-19 pandemija – netikėtas išorinis šokas, tai dabar matome kelių struktūrinių problemų sankirtą. Centriniams bankams tenka balansuoti tarp infliacijos kontrolės ir ekonomikos augimo skatinimo, vyriausybės kovoja su didėjančiomis skolų naštomis, o įmonės ir vartotojai prisitaiko prie naujos normalybės, kurioje nestabilumas tampa norma.
Pasaulio ekonomikos forumas (WEF) savo 2024 metų ataskaitoje išskyrė keletą kritinių rizikos veiksnių: ekstremaliųjų oro reiškinių padažnėjimą, socialinę poliarizaciją, kibernetinių atakų grėsmę ir ekonominę stagnaciją. Šie veiksniai nėra izoliuoti – jie veikia vienas kitą, kurdami domino efektą, kuris gali sukelti platesnę destabilizaciją.
Skolų krizės šešėlis virš ekonomikų
Viena didžiausių grėsmių 2025 metams yra besivystančių šalių skolų problema. Daugelis šių valstybių pateko į skolų spąstus dėl kelių priežasčių: per pandemiją pasiskolino dideles sumas sveikatos priemonėms finansuoti, dabar susiduria su aukštomis palūkanų normomis ir stiprėjančiu JAV doleriu, kuris padaro jų skolų aptarnavimą dar brangesnį.
Tarptautinis valiutos fondas (TVF) perspėja, kad apie 60 procentų mažas pajamas gaunančių šalių jau yra arba yra dideliame skolų krizės pavojuje. Šri Lanka, Gana, Zambija – tai tik keletas pavyzdžių, kur šalys jau paskelbė įsipareigojimų nevykdymą. Problema ta, kad skolų restruktūrizavimo procesai vyksta labai lėtai, o tai dar labiau gilina ekonominę kančią.
Kas daro šią situaciją ypač sudėtingą? Skirtingai nei praeityje, dabar skolų struktūra yra daug fragmentuotesnė. Šalys skolingos ne tik tradiciniams kreditoriams kaip TVF ar Pasaulio bankas, bet ir privatiems obligacijų turėtojams, Kinijos bankams per “Juostos ir kelio” iniciatyvą, ir kitiems dvišaliams kreditoriams. Koordinuoti visų šių šalių interesus tampa beveik neįmanoma užduotimi.
Praktiškai tai reiškia, kad daugelis besivystančių ekonomikų negali investuoti į švietimą, sveikatos apsaugą ar infrastruktūrą, nes didžioji dalis biudžeto eina skolų aptarnavimui. Tai kuria užburtą ratą: be investicijų nėra augimo, be augimo nėra pajamų, be pajamų neįmanoma grąžinti skolų.
Geopolitinė fragmentacija ir prekybos karo pasekmės
Pasaulio ekonomika pastarąjį dešimtmetį buvo pagrįsta globalizacijos principais – laisva prekyba, tarpusaviai susiję tiekimo grandinės, tarptautinė darbo pasidalijimo sistema. Tačiau šis modelis sparčiai griūva. JAV ir Kinijos technologinis karas, Rusijos invazija į Ukrainą, Artimųjų Rytų konfliktai – visa tai skatina šalis ieškoti “saugesnių” prekybos partnerių ir kurti regioninius blokus.
Ekonomistai šį procesą vadina “de-globalizacija” arba “friend-shoring” – kai šalys perorganizuoja tiekimo grandines taip, kad jos būtų koncentruotos tarp geopolitinių sąjungininkų. Pavyzdžiui, Europos Sąjunga aktyviai stengiasi sumažinti priklausomybę nuo Kinijos kritinių žaliavų ir technologijų srityse. JAV skatina mikroschemos gamybą grąžinti į šalį arba perkelti į patikimus partnerius kaip Taivanas ar Pietų Korėja.
Problema ta, kad tokia fragmentacija yra brangi. Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) skaičiavimai rodo, kad jei pasaulis pasidalintų į du konkuruojančius blokus (vakarietišką ir Kinijos vadovaujamą), tai ilgalaikėje perspektyvoje galėtų sumažinti pasaulio BVP iki 5 procentų. Tai atitiktų maždaug 5 trilijonų dolerių nuostolį kasmet.
Konkrečiai Lietuvai ir kitoms mažoms atvirosioms ekonomikoms ši tendencija kelia ypatingų iššūkių. Mūsų gerovė priklauso nuo galimybės prekiauti su įvairiomis pasaulio dalimis. Jei teks rinktis tarp skirtingų prekybos blokų, tai gali apriboti mūsų eksporto galimybes ir padidinti importuojamų prekių kainas.
Klimato kaita kaip ekonominis destabilizatorius
Klimato kaita jau nebėra tik aplinkosaugos problema – tai tapo vienu svarbiausių ekonominių rizikos veiksnių. 2024 metai buvo karščiausi istorijoje, o ekstremaliųjų oro reiškinių – potvynių, sausrų, uraganų – ekonominės pasekmės siekia šimtus milijardų dolerių kasmet.
Draudimo kompanijos pradeda atsisakyti drausti tam tikrus regionus, nes rizika tampa per didelė. Žemės ūkio produktyvumas mažėja dėl nepastovių oro sąlygų. Infrastruktūra, projektuota senesniam klimatui, nebeatitinka naujų realijų. Milijonai žmonių tampa klimato pabėgėliais, kas kelia papildomą spaudimą priimančioms šalims.
Tačiau čia yra ir paradoksas. Perėjimas prie žaliosios ekonomikos reikalauja didžiulių investicijų – Tarptautinės energetikos agentūros vertinimu, reikia investuoti apie 4 trilijonus dolerių kasmet iki 2030 metų, kad pasiektume klimato neutralumo tikslus. Problema ta, kad daugelis šalių, ypač besivystančių, neturi tokių finansinių resursų, o tarptautinė parama yra nepakankama.
Praktiškai tai reiškia, kad turime rasti būdų, kaip finansuoti žaliąją transformaciją nesukeliant naujų skolų krizių. Vienas iš siūlymų – reformuoti tarptautines finansų institucijas taip, kad jos galėtų teikti ilgalaikes, mažų palūkanų paskolas klimato projektams. Kitas kelias – mobilizuoti privatų kapitalą per žalius obligacijų emisijas ir tvarumo susijusias investicijas.
Technologinė revoliucija ir darbo rinkos transformacija
Dirbtinis intelektas, automatizacija, robotika – šios technologijos žada didžiulį produktyvumo šuolį, bet kartu kelia egzistencinių klausimų apie darbo ateitį. Paskaičiuota, kad iki 2030 metų automatizacija gali paveikti iki 800 milijonų darbo vietų pasaulyje. Tai nereiškia, kad visi šie žmonės praras darbą, bet jų darbo pobūdis kardinaliai pasikeis.
Problema ta, kad technologinė transformacija vyksta daug greičiau nei švietimo sistemų ir darbo rinkos prisitaikymas. Daugelis darbuotojų neturi įgūdžių, kurių reikalauja naujos darbo vietos. Tai gilina nelygybę – aukštos kvalifikacijos specialistai, kurie gali dirbti su naujomis technologijomis, uždirba vis daugiau, o žemos kvalifikacijos darbuotojai susiduria su stagnuojančiais atlyginimais ar netgi nedarbu.
Ekonomistai diskutuoja apie įvairius sprendimus. Vienas populiariausių – universalios bazinės pajamos (UBI), kai valstybė garantuoja kiekvienam piliečiui minimalias pajamas nepriklausomai nuo to, ar jis dirba. Eksperimentai su UBI vyksta keliose šalyse, bet rezultatai yra prieštaringi. Kiti siūlo stiprinti mokymosi visą gyvenimą sistemas, kad darbuotojai galėtų nuolat atnaujinti savo kompetencijas.
Lietuvos kontekste tai ypač aktualu. Mūsų darbo rinka jau dabar jaučia kvalifikuotų specialistų trūkumą IT, inžinerijos, sveikatos priežiūros srityse, tuo tarpu tradicinės gamybos sektoriuose darbuotojų perteklius. Reikia strateginių investicijų į perkvalifikavimo programas ir glaudesnio bendradarbiavimo tarp švietimo įstaigų ir verslo.
Finansų sistemų pažeidžiamumas skaitmeninėje eroje
Finansų sistema tampa vis labiau skaitmeninė ir tarpusavyje susijusi, o tai kuria naujas rizikas. Kibernetinės atakos prieš bankus, mokėjimo sistemas ar finansų rinkas gali sukelti sistemines krizes. 2024 metais matėme keletą didelių kibernetinių incidentų, kurie parodė, kaip pažeidžiama yra mūsų finansų infrastruktūra.
Kriptovaliutos ir decentralizuotos finansų sistemos (DeFi) siūlo alternatyvą tradicinei finansų sistemai, bet kartu kelia naujų reguliavimo iššūkių. Kaip reguliuoti sistemas, kurios veikia be centrinio valdytojo? Kaip apsaugoti vartotojus nuo sukčiavimo, kai sandoriai yra negrįžtami? Kaip užkirsti kelią pinigų plovimui ir terorizmo finansavimui?
Centriniams bankams tenka balansuoti tarp inovacijų skatinimo ir stabilumo užtikrinimo. Daugelis jų eksperimentuoja su savo skaitmeninėmis valiutomis (CBDC) – tai būtų valstybės garantuotos skaitmeninės valiutos, kurios dergtų tradicinių pinigų patikimumą su skaitmeninių technologijų efektyvumu.
Praktinis patarimas investuotojams ir vartotojams: diversifikuokite savo finansinius aktyvus ir būkite atsargūs su pernelyg gražiai skambančiais pasiūlymais. Skaitmeninė finansų era suteikia daugiau galimybių, bet ir daugiau rizikų. Svarbu suprasti produktus, į kuriuos investuojate, ir naudotis tik reguliuojamų institucijų paslaugomis.
Socialinė nelygybė kaip ekonominio nestabilumo šaltinis
Viena iš giluminių problemų, kuri gresia ilgalaikiam ekonominiam stabilumui, yra auganti nelygybė. Per pastaruosius keturis dešimtmečius pajamų ir turto nelygybė daugelyje šalių dramatiškai išaugo. Ekonomisto Thomas Piketty tyrimai rodo, kad turtingiausias 1 procentas pasaulio gyventojų valdo beveik pusę viso pasaulio turto.
Ši nelygybė nėra tik moralinis klausimas – ji turi tiesioginių ekonominių pasekmių. Kai didelė visuomenės dalis neturi perkamosios galios, tai riboja bendrą paklausą ir ekonomikos augimą. Kai jaunimas negali įsigyti būsto ar pradėti šeimos dėl ekonominių priežasčių, tai mažina gimstamumą ir ilgalaikius augimo perspektyvas. Kai žmonės jaučia, kad sistema yra nesąžininga, tai skatina populizmą ir politinį nestabilumą.
COVID-19 pandemija šią problemą dar paaštrina. Turtingieji, kurių turtas daugiausia yra akcijose ir nekilnojamajame turte, per pandemiją praturtėjo, nes centriniai bankai palaikė žemas palūkanų normas ir pirkdavo aktyvus. Tuo tarpu darbuotojai prarado darbus ar patyrė pajamų sumažėjimą.
Kokie galimi sprendimai? Ekonomistai siūlo progresyvesnę mokesčių sistemą, stipresnį socialinį tinklą, investicijas į viešąsias paslaugas (švietimą, sveikatos apsaugą, būstą), griežtesnę monopolijų kontrolę. Kai kurios šalys eksperimentuoja su turto mokesčiais ar paveldimo turto apmokestinimu. Tačiau šie sprendimai dažnai susiduria su politine opozicija ir kapitalo bėgimo rizika.
Lietuvoje nelygybė nėra tokia opi kaip kai kuriose kitose šalyse, bet tendencija yra nerimą kelianti. Ypač didelis atotrūkis tarp Vilniaus ir kitų regionų, tarp aukštos ir žemos kvalifikacijos darbuotojų. Reikia regioninės politikos, kuri skatintų investicijas už sostinės ribų, ir švietimo sistemos, kuri suteiktų visiems vienodas galimybes.
Kelias į atsparią ir tvarią ekonomiką
Susidūrę su šiuo iššūkių kompleksu, turime permąstyti, kaip kuriame ekonominę politiką. Tradicinis požiūris, orientuotas vien į BVP augimą, nebeatitinka šių laikų realijų. Reikia platesnių gerovės matų, kurie įtrauktų aplinkosaugos tvarumą, socialinę sanglaudą, žmonių sveikatą ir laimę.
Praktiškai tai reiškia kelis svarbius pokyčius. Pirma, reikia stiprinti tarptautinį bendradarbiavimą. Globalios problemos reikalauja globalių sprendimų – nei klimato kaita, nei pandemijos, nei finansų krizės negali būti išspręstos vienos šalies pastangomis. Tačiau dabartinė tarptautinė sistema, sukurta po Antrojo pasaulinio karo, nebeatitinka XXI amžiaus realijų. Reikia reformuoti tokias institucijas kaip JT, TVF, Pasaulio bankas, kad jos būtų labiau reprezentatyvios ir efektyvesnės.
Antra, reikia investuoti į atsparumą. Tai reiškia diversifikuoti tiekimo grandines, kurti strateginius atsargas kritinių prekių, stiprinti vietos gamybos pajėgumus. Pandemija parodė, kaip pavojinga yra pernelyg priklausyti nuo vieno šaltinio ar regiono. Taip, tai gali būti brangiau trumpalaikėje perspektyvoje, bet ilgalaikėje tai yra draudimas nuo didesnių krizių.
Trečia, reikia pagreitinti žaliąją transformaciją. Klimato kaita nėra problema, kurią galime atidėlioti. Kiekvienas vėlavimo metai didina būsimas sąnaudas ir rizikas. Gera žinia ta, kad žaliosios technologijos tampa vis pigesnės – saulės ir vėjo energija daugelyje vietų jau yra pigesnė už iškastinį kurą. Reikia politinės valios ir strateginių investicijų, kad pagreitintume šį procesą.
Ketvirta, reikia investuoti į žmones. Švietimas, sveikatos apsauga, socialinė apsauga – tai ne tik išlaidos, bet investicijos į žmogiškąjį kapitalą. Šalys, kurios investuoja į savo žmones, yra atsparesnės krizėms ir konkurencingesnės ilgalaikėje perspektyvoje. Ypač svarbu užtikrinti, kad technologinė transformacija būtų teisinga – kad niekas nebūtų paliktas nuošalyje.
Galiausiai, reikia atkurti pasitikėjimą institucijomis. Viena didžiausių šiuolaikinės visuomenės problemų yra pasitikėjimo krizė – žmonės nebepasitiki vyriausybėmis, žiniasklaida, ekspertais, net mokslu. Be pasitikėjimo neįmanoma įgyvendinti jokių reformų. Reikia skaidrumo, atskaitomybės, dalyvavimo – žmonės turi jaustis, kad jų balsas yra girdimas ir kad sistema veikia jų naudai.
2025 metai bus kritiniai pasaulio ekonomikai. Sprendimai, kuriuos priimame dabar, nulems ne tik artimiausių metų, bet ir dešimtmečių perspektyvas. Turime būti drąsūs permąstyti esamas sistemas, bet kartu atsargūs nesukelti dar didesnio nestabilumo. Tai reikalauja išminties, bendradarbiavimo ir ilgalaikės vizijos – savybių, kurių taip trūksta šiuolaikinėje politikoje. Tačiau alternatyva – neveikimas ar fragmentiški sprendimai – yra daug blogesnė. Ekonominė gerovė nėra garantuota – ji reikalauja nuolatinių pastangų, prisitaikymo ir atsakingų sprendimų.
