Kaip prasidėjo chaosas Arabijos pusiasalyje
Jemeno konfliktas, kuris prasidėjo 2014 metų pabaigoje ir intensyvėjo 2015-aisiais, yra vienas sudėtingiausių ir tragiškiausių šiuolaikinių ginkluotų konfliktų. Šis karas nėra paprastas vidaus susidūrimas – tai daugiasluoksnė krizė, kurioje susipynė vietinės politinės kovos, regioninė konkurencija ir tarptautiniai interesai. Norint suprasti, kodėl ši nedidelė Arabijos pusiasalio šalis tapo tokio intensyvaus konflikto epicentru, reikia žvilgtelėti į jos istoriją ir politinę raidą.
Jemenas visada buvo sudėtinga valstybė. 1990 metais susivieniję Šiaurės ir Pietų Jemenas niekada nesukūrė tikrai stabilios politinės sistemos. Prezidentas Ali Abdullah Saleh valdė šalį daugiau nei tris dešimtmečius, naudodamas klasikinę „dalink ir valdyk” taktiką – balansuodamas tarp įvairių genčių, religinių grupių ir politinių frakcijų. Tačiau 2011 metais, per vadinamąjį Arabų pavasarį, Saleh buvo priverstas atsistatydinti. Valdžią perėmė jo pavaduotojas Abdrabbuh Mansur Hadi, bet pereinamasis laikotarpis buvo kupinas problemų.
Būtent šiame politinio nestabilumo kontekste išaugo huti judėjimas – zaiditiška (šiitų atšakos) sukilėlių grupė iš šiaurės Jemeno kalnų. Hutiai, oficialiai vadinami „Ansar Allah” (Dievo rėmėjai), pradėjo karinę ekspansiją 2014 metais, o 2015-ųjų pradžioje užėmė sostinę Saną. Tai paskatino Saudo Arabiją ir jos sąjungininkus įsikišti kariškai, bijant, kad Irane remiama grupė įsitvirtins prie jų pietinių sienų.
Regioninė dimensija: Saudo Arabijos ir Irano varžybos
Jemeno konfliktas dažnai vadinamas „įgaliotuoju karu” tarp dviejų regioninių galybių – sunitų Saudo Arabijos ir šiitų Irano. Nors ši interpretacija yra supaprastinta, joje yra daug tiesos. Rijadas mato hutius kaip Irano įrankį savo pietinėje sienoje, o Teheranas remia šią grupę kaip būdą išplėsti savo įtaką regione.
Saudo Arabija 2015 metų kovą suformavo koaliciją, kurią sudaro Jungtiniai Arabų Emyratai, Egiptas, Marokas, Sudanas ir kitos valstybės. Koalicija pradėjo intensyvią oro kampaniją prieš hutius, tikėdamasi greitai atkurti Hadi vyriausybę. Tačiau karas užsitęsė daug ilgiau, nei buvo tikėtasi. Saudo Arabijos karinės pajėgos, nepaisant modernios ginkluotės, susidūrė su gerilinio karo iššūkiais kalnuotoje vietovėje.
Iranas, nors ir neigia tiesioginį karinį įsitraukimą, teikia hutiams ginklus, mokymus ir finansinę paramą. Ypač susirūpinimą kelia balistinių raketų ir bepiločių orlaivių tiekimas, kuriuos hutiai naudoja smūgiams Saudo Arabijai. Šie smūgiai, įskaitant atakas prieš naftos įrenginius, rodo, kaip vietinis konfliktas gali turėti tiesioginių pasekmių regioniniam saugumui ir pasaulinei energetikos rinkai.
Humanitarinė katastrofa nepastebimumo šešėlyje
Jungtinės Tautos Jemeno situaciją yra pavadinusios „didžiausia humanitarine krize pasaulyje”. Šie žodžiai nėra perdėti. Daugiau nei 80 procentų gyventojų – apie 24 milijonai žmonių – reikia humanitarinės pagalbos. Maždaug 17 milijonų kenčia nuo maisto nesaugumo, o 8,4 milijono yra ant bado ribos.
Konflikto poveikis civilių gyvenimams yra katastrofiškas. Koalicijos oro smūgiai dažnai pažeidžia tarptautinę humanitarinę teisę, pataikydami į civilius objektus – ligoninės, mokyklos, vestuvių salės ir rinkos tapo smūgių taikiniais. Nors Saudo Arabija teigia, kad hutiai tyčia naudoja civilius kaip gyvuosius skydus, nepriklausomi tyrėjai dokumentavo daugybę atvejų, kai koalicijos veiksmai buvo neproporcingi ar netikslūs.
Sveikatos sistema beveik visiškai sugriuvo. 2016-2017 metais Jemene siautėjo viena didžiausių choleros epidemijų šiuolaikinėje istorijoje – užsikrėtė daugiau nei milijonas žmonių. Vaikų mirtingumas išaugo į neregėtus lygius. Maždaug 2 milijonai vaikų kenčia nuo ūminio nepakankamo maitinimo, o šimtai tūkstančių yra ties mirties riba.
Ekonominis nuosmukis dar labiau pablogino situaciją. Jemeno valiuta prarado daugiau nei pusę savo vertės, o valstybės tarnautojai mėnesius negauna atlyginimų. Infrastruktūra – keliai, elektros tinklai, vandens tiekimo sistemos – yra sunaikinta ar neveikia.
Fragmentacija ir naujų veikėjų atsiradimas
Vienas sudėtingiausių Jemeno konflikto aspektų yra tai, kad jis nėra paprastas dviejų pusių karas. Šalyje veikia daugybė ginkluotų grupių su skirtingais tikslais ir lojalumu. Be hutių ir oficialios vyriausybės pajėgų, yra pietiniai separatistai, genčių milicijos, salafitų kovotojai ir džihadistinės grupės.
Pietinis pereinamasis taryba (STC), remiama Jungtinių Arabų Emyratų, siekia atkurti nepriklausomą Pietų Jemeną, kuris egzistavo iki 1990 metų. Ši grupė kartais kovoja kartu su vyriausybės pajėgomis prieš hutius, bet kartais ir prieš pačią Hadi vyriausybę. 2019 metais STC trumpam užėmė Adeną, laikinąją sostinę, parodydama, kaip trapi yra anti-huti koalicija.
Dar baisesnė yra Al-Qaeda Arabijos pusiasalyje (AQAP) ir Islamo valstybės (ISIS) buvimas Jemene. Šios džihadistinės grupės išnaudojo chaosą, kad įsitvirtintų kai kuriuose regionuose. AQAP laikoma viena pavojingiausių Al-Qaeda šakų, pajėgia organizuoti tarptautinius teroristinius išpuolius. Paradoksalu, bet kartais šios grupės kovoja toje pačioje pusėje kaip ir Saudo Arabijos remiamos pajėgos prieš hutius, nors oficialiai koalicija teigia kovojanti ir su teroristais.
Tarptautinė bendruomenė ir ginklų prekyba
Vakarų šalių, ypač JAV, Jungtinės Karalystės ir Prancūzijos, vaidmuo Jemeno konflikte yra kontraversiškos. Šios valstybės ne tik remia Saudo Arabijos koaliciją politiškai, bet ir tiekia ginklus bei techninę paramą. Amerikiečių ir britų gamybos bombos buvo rastos civilių smūgių vietose, o vakarų kompanijos teikia logistikos ir žvalgybos paramą koalicijai.
Ginklų pardavimas Saudo Arabijai ir JAE yra pelningas verslas. JAV per pastaruosius metus pardavė ginklų už dešimtis milijardų dolerių. Nors kai kurie politikai ir žmogaus teisių organizacijos ragina sustabdyti šiuos pardavimus, ekonominiai ir geopolitiniai interesai dažnai nugali etines apsvarstymus. Argumentas, kad šie pardavimai palaiko darbo vietas ir strategines sąjungas, dažnai nustelbia susirūpinimą dėl humanitarinių pasekmių.
Tarptautinės pastangos užbaigti konfliktą buvo neveiksmingos. JT specialieji pasiuntiniai keitėsi, bet taikos derybos nuolat žlunga. 2018 metais Stokholme buvo pasiektas trapus paliaubų susitarimas dėl uosto miesto Hudaidos, bet jis buvo tik iš dalies įgyvendintas. Pagrindinis iššūkis yra tas, kad nei viena pusė netiki galinti pralaimėti kariškai, o tarpininkai neturi pakankamai svertų priversti abi puses daryti realias nuolaidas.
Poveikis regioniniam stabilumui ir jūrų saugumui
Jemeno konfliktas turi tiesioginių pasekmių tarptautiniam saugumui, ypač jūrų kelių saugumui. Jemenas kontroliuoja strategiškai svarbų Bab el-Mandebo sąsiaurį, jungiantį Raudonąją jūrą su Adeno įlanka ir toliau su Indijos vandenynu. Per šį sąsiaurį kasdien praplaukia tanklaiviams, kurie veža naftą iš Persijos įlankos į Europą.
Hutiai yra ne kartą atakavę laivus šiose vandenyse, naudodami raketas ir sprogstamąsias valtis. 2016 metais buvo atakuotas JAV karinis laivas USS Mason, o 2017-aisiais – Saudo Arabijos tanklaivis. Nors dauguma šių atakų buvo nesėkmingos, jos rodo potencialią grėsmę tarptautinei prekybai. Jei šis jūrų kelias taptų per pavojingas, laivai turėtų plaukti aplink Afriką, kas žymiai pabrangintų transportavimą.
Be to, hutių smūgiai balistinėmis raketomis ir dronais Saudo Arabijai kelia susirūpinimą dėl naftos tiekimo stabilumo. 2019 metų rugsėjį drono ir raketų ataka prieš Saudo Aramco įrenginius Abqaiq ir Khurais laikinai sumažino Saudo Arabijos naftos gamybą perpus. Nors hutiai prisiėmė atsakomybę, daugelis ekspertų įtaria, kad ataka buvo sudėtingesnė ir galėjo būti vykdyta tiesiogiai iš Irano ar Irako. Šis incidentas parodė, kaip pažeidžiama yra pasaulinė energetikos infrastruktūra.
Informacinis karas ir propaganda
Šiuolaikiniuose konfliktuose informacija yra ginklas, ir Jemenas nėra išimtis. Visos pusės aktyviai naudoja propagandą, dezinformaciją ir socialinę žiniasklaidą savo tikslams pasiekti. Hutiai kontroliuoja didelę dalį žiniasklaidos Jemene ir naudoja ją mobilizuoti paramą, demonizuoti priešus ir formuoti naratyvą apie „pasipriešinimą agresijai”.
Saudo Arabijos koalicija taip pat veda intensyvią informacinę kampaniją, siekdama pateisinti savo veiksmus ir sumenkinti pranešimus apie civilių aukas. Koalicija dažnai kaltina hutius naudojant civilius kaip gyvuosius skydus ir tyčia iškreipiant faktus. Tačiau nepriklausomų žurnalistų ir žmogaus teisių organizacijų tyrimai dažnai prieštarauja oficialiam koalicijos naratyvui.
Tarptautinėje arenoje taip pat vyksta kova dėl naratyvo. Iranas vaizduoja hutius kaip teisėtą pasipriešinimo judėjimą prieš užsienio agresiją, o Saudo Arabija ir jos sąjungininkai juos pristato kaip Irano įgaliotinį teroristinį tinklą. Šis informacinis karas apsunkina objektyvų situacijos supratimą ir trukdo tarptautinei bendruomenei efektyviai reaguoti.
Kas toliau: keliai link taikos ir stabilumo
Po beveik dešimtmečio karo Jemenas yra sugriauta šalis su neaiškia ateitimi. Tačiau yra keletas veiksnių, kurie galėtų prisidėti prie konflikto sprendimo. Pirma, visoms pusėms reikia pripažinti, kad karinė pergalė yra neįmanoma. Hutiai įrodė, kad negali būti nugalėti oro smūgiais, o koalicija neturi nei politinės valios, nei pajėgumų vykdyti sėkmingą sausumos invaziją į kalnuotą šiaurę.
Antra, regioninė dinamika keičiasi. Saudo Arabija ir JAE pradėjo ieškoti išėjimo strategijos, nes karas yra brangus ir kenkia jų tarptautiniam įvaizdžiui. 2021-2022 metais buvo pastebėti ženklai, kad Rijadas bando derėtis tiesiogiai su hutiais, aplenkdamas oficialią Jemeno vyriausybę. Tai gali būti pragmatiškas žingsnis link taikos, nors ir kelia klausimų dėl Jemeno suverenumo.
Trečia, tarptautinė bendruomenė turėtų padidinti spaudimą visoms pusėms ir jų rėmėjams. Tai reiškia ne tik diplomatines pastangas, bet ir realias sankcijas bei ginklų embargas. Vakarų šalys, ypač JAV, turi nuspręsti, ar jų strateginiai santykiai su Saudo Arabija yra svarbesni už humanitarinius principus.
Praktiškai kalbant, bet koks taikos procesas turėtų apimti keletą elementų. Visų pirma, reikia nutraukti ugnį ir atidaryti humanitarinius koridorius, kad pagalba galėtų pasiekti tuos, kuriems jos labiausiai reikia. Antra, reikia pradėti inkliuzyvias politines derybas, įtraukiant ne tik hutius ir oficialią vyriausybę, bet ir kitus svarbius veikėjus, tokius kaip pietiniai separatistai ir genčių lyderiai. Trečia, reikia plano, kaip atkurti valstybines institucijas ir ekonomiką – be to, bet koks taikos susitarimas bus trapus.
Jemeno konfliktas primena, kad šiuolaikiniai karai retai būna paprasti. Jie yra sudėtingi, daugiasluoksniai ir dažnai tampa tarptautinių varžybų arena. Humanitarinės pasekmės yra katastrofiškos, o poveikis regioniniam ir tarptautiniam saugumui – reikšmingas. Šis konfliktas taip pat rodo, kaip svarbu anksti įsikišti į krizių prevenciją ir kaip pavojinga yra leisti vietiniams konfliktams peraugti į įgaliotuosius karus.
Jemeno žmonės nusipelno taikos ir stabilumo. Po beveik dešimtmečio kančių, jie nusipelno galimybės atstatyti savo šalį ir gyvenimus. Tarptautinė bendruomenė turi ne tik moralinę, bet ir praktinę pareigą padėti užbaigti šį konfliktą – nes nestabilus Jemenas yra grėsmė ne tik regionui, bet ir pasauliniam saugumui.
