Visą aplinkoje esamą informaciją suvokiame per sensorinę sistemą, kurią sudaro: rega, klausa, skonis, uoslė, taktilinė sistema, vestibuliarinė ir propriorecepcinė sistema.
Sensorinė integracija – tai centrinės nervų sistemos gebėjimas sisteminti, sujungti ir apdoroti pojūčiais iš kūno bei aplinkos gaunamą informaciją (Ayers, 2005). Sutrikusi sensorinė integracija pasireiškia neadekvačiomis reakcijomis į sensorinius dirgiklius bei keistu elgesiu.
Ugdymo(si) aplinka, tiksliau – aplinkos pritaikymas vaikams, turintiems sensorinės integracijos sutrikimų ir sensomotorinius poreikius atitinkantis ugdymas – vienas iš esminių kokybiško udgymo(si) veiksnių, įgalinančių asmeninį individo tobulėjimą. Labai svarbu sukurti tinkamas ugdomąsias erdves, parinkti sensorinės integracijos įgūdžių ugdymo priemones bei veiklas, kurios užtikrintų galimybę vaikui mokytis savarankiškai, grupėje ar kolektyve, sudarant tinkamas sąlygas saviraiškai ir prigimtinių galių, pojūčių sklaidai.