Lucy Crehan: „Skirkite daugiau dėmesio tam, ko mokote mokykloje, ir aplenksite Estiją“

Vakarų švietimo sistema taip susikoncentravus į ypatingą XXI a. vaikų ugdymą, kad pamiršta, jog pirmiausia jie yra ne laikmečio produktai, bet vaikai, tad jiems svarbu tai, kas vaikams buvo svarbu visais laikais. Taip sako pasaulinio bestselerio „Cleverlands: The secrets behind the success of the world’s education superpowers“ autorė, nepriklausoma švietimo konsultante Lucy Crehan iš Didžiosios Britanijos, kuri įsitikinusi, kad šalia kūrybiškumo ar kritinio mąstymo įgūdžių lavinimo mokykla vis dar yra ta vieta, kurioje visų pirma vaikas turi gauti žinių.

Iš vidaus pažinote ir nuodugniai tyrinėjote geriausiomis pasaulyje laikomas švietimo sistemas – gyvenote ir dirbote su Singapūro, Šanchajaus, Suomijos, Kanados, Japonijos mokytojais, mokiniais ir tėvais, bendravote su švietimo politikos kūrėjais ir stengėtės įminti paslaptį, kodėl ten švietimo sistema veikia puikiai, o vaikai demonstruoja gerus pasiekimus, aukštai vertinamus tarptautiniuose reitinguose. Ar po visų tų metų dar tikite, kad egzistuoja universalūs ugdymo principai, o gal kiekviena šalis susikuria savo mokyklą ir jai tinkamiausią sistemą?

Mačiau visko, daug įvairių sistemų, bet tai nepalaužė mano tikėjimo, kad galime ir turime mokytis vieni iš kitų. Tikiu, kad yra ugdymo metodai ir principai, kurie puikiai veikia nuo Singapūro iki Kanados ar Čilės. Jie universalūs tiek, kiek vaikai visur yra vaikai.

Tarkime pasiekimais matematikoje garsėjantis Singapūras turi savo sistemą, kaip mokyti matematikos, tačiau ji veikia visur. Ir paslaptis paprasta – tvirti dalyko pagrindai ir daug praktikos bei laiko temai ir turiniui išmokti. Tokia metodika tinka tiek sunkiau besimokantiems, tiek gabiems vaikams, nes pastarieji gali tobulintis ir gilintis, tačiau tie, kuriems sekasi sunkiau, bent jau turi pakankamai laiko išmokti svarbiausius dalykus.

Šį principą perėmė ir nuosekliai įgyvendino kai kurios Didžiosios Britanijos mokyklos ir po kelerių metų jau stebėjo rezultatus – geresnius matematikos pasiekimus demonstruojančius vaikus. Kaip matydama tokį pavyzdį galiu neskatinti dalintis gerąja patirtimi ir praktika? Manau kvailoka manyti, kad kiekviena šalis privalo išrasti savo sistemą. Tokios nuostatos kaina tiesiog per didelė, nes kurdami ar reformuodami savo „unikalias“ sistemas rizikuojame prarasti visą kartą vaikų. Tiesiog manyti, kad ją kurti ar reformuoti turite nuo nulio – labai sudėtingas kelias. Siūlau pasirinkti paprastesnį (šypsosi).

Visgi kopijavimas atrodo ne itin patrauklus kelias, daug kas nuogąstauja, kad tai, kas tinka Japonijoje, nebūtinai veiks Vokietijoje ar Bolivijoje. Nepaisant to, magiškų sėkmės receptų nori visi. Ar yra toks sistemos ingredientas, kuris būtų svarbiausias, be kurio sistema tiesiog pasmerkta būti netobula.

Tikrai nesiūlau aklai kopijuoti. Siūlau mokytis vieniems iš kitų. Ir taip, yra vienas tikrai universalus sėkmingos švietimo sistemos principas, kuris veikia visur – mokytojo vaidmuo ir jo svarbos suvokimas visos šalies mastu. Visose šiose šalyse mokytojai yra ypatingai vertinami, čia mokytojo profesiją renkasi geriausi ir gabiausi ir būti mokytojų čia yra visiškas prestižas. Ir, priešingai nei dažnai manoma, mokytoju tapti Suomijoje ar Singapūre tikrai nelengva – dideli konkursai, nuolatinis tobulinimasis, egzaminai. Tačiau visus šiuos etapus įveikęs mokytojas galiausiai pripažįstamas kaip specialistas, gerbiamas kaip autoritetas, ir tuo pačiu jis turi pakankamai daug autonomijos mokydamas vaikus.

Kalbate apie ryšį tarp darbo metodų laisvės ir pagarbos, kurią turi mokytojai. Tačiau jau kitą savaitę lankysitės Lietuvoje, didžiausioje švietimui skirtoje parodoje „Mokykla“ kalbėsite apie tai, ko mes galime pasimokyti iš kitų šalių, tad norisi klausti, kas svarbiau siekiant gerų rezultatų visos šalies mastu – mokytojo asmenybė ar visgi bendra sistema, kurioje mokytojas veikia?

Tai pakankamai klasikinė dilema ir atsakyti į klausimą nėra lengva. Visi žinome, kad vienas mokytojas vaiko gyvenime gali padaryti tikrai labai daug – įkvėpti, išmokyti, paskatinti, sustiprinti norą semtis žinių. Ir visa tai labai svarbu bei reikalinga. Tačiau šiuo atveju manau, kad vienas lauke ne karys. Gerai funkcionuoja ir rezultatus duoda tos švietimo sistemos, kuriose visos grandys veikia gerai, kur aukšti mokymo(si) standartai, stiprūs ryšiai tarp mokytojų ir visos mokyklos bendruomenės.

Tiesiog tokiomis sąlygomis vaikas nėra priklausomas nuo to, ar savo gyvenime jis sutiks tą vienintelį mokytoją, kuris pakeis jo gyvenimą ir gali būti tikras, kad jo kelyje visi mokytojai bus geri. Tai suprasti labai svarbu, nes lūkestis, kad vienas mokytojas sistemoje, kuri neveikia iš esmės, viską pakeis, yra pakankamai nepagrįstas ir labai slegia mokytojus, net ir pačius geriausius. Na o tuos, kurie galėtų būti pakankamai geri, kartais labai stipriai demotyvuoja.

Daug kalbama apie tai, kad šiuolaikiniai XXI a. vaikai kitokie, kad juos reikia ugdyti kitaip ir svarbiausia, ką jiems gali duoti mokykla, yra ne žinios, bet visų pirma įgūdžiai – tokie kaip kūrybiškumas, kritinis mąstymas, gebėjimas identifikuoti ir spręsti problemas, galų gale – informacinio raštingumo ugdymas. Jūsų nuomone, ko iš tiesų svarbiausia išmokyti mūsų vaikus, kokie įgūdžiai jiems bus reikalingiausi ateityje.

Visa tai, ką paminėjote, yra svarbu – taip, vaikai turi gebėti mąstyti kritiškai, būti kūrybiški, ieškoti problemų sprendimų, gebėti dirbti kartu. Tačiau pasakykite man, kada to nereikėjo? Visais laikais tai buvo svarbu, tad susikoncentravimas į tai, kad XXI a. vaikus reikia ugdyti ypatingai ir kažkaip kitaip man atrodo kiek perdėtas.

Taip, turime daugiau galimybių ir technologijų pateikti informaciją, sudominti vaikus, tačiau, man regis, ypač Vakaruose esame pernelyg nuvertinę žinių svarbą. Ugdymo psichologijos principai gana aiškiai rodo, kad kūrybiškumas ar kritinis mąstymas nėra bendrieji gebėjimai, tai labai specifiniai gebėjimai tiesiogiai susieti su žiniomis. Tik žinodami šį tą apie politiką, geografiją, istoriją ar matematiką vaikai gali turimą informaciją kritiškai vertinti ar kūrybiškai permąstyti. Aš sakau paprastai – turinys eina pirma ir didžiausias iššūkis ne atsakyti į klausimą ar ir kiek žinių reikia, bet surasti būdą tas žinias vaikams perteikti. Suprantu, kad toks požiūris iš pirmo žvilgsnio skamba pakankamai konservatyviai, tačiau tai, ką mačiau mokyklose nuo Japonijos iki Suomijos man tik patvirtino, kaip svarbu gebėti išmokyti, o ne vien ugdyti gebėjimus.

Ar apie tai planuojate kalbėti ir Lietuvoje? Į parodų ir kongresų centre „Litexpo“ vyksiančią parodą „Mokykla“ lapkričio 24-25 d. susirinks daugybė mokytojų, švietimo darbuotojų, mokyklų administracijos atstovų tad turėsite puikią progą su jais diskutuoti.

Na tikiuosi tikrai įdomių diskusijų ir pavyzdžių iš Lietuvos. Tuos, kurie nusivylę Lietuvos pasiekimais tarptautiniuose švietimo reitinguose, galiu paguosti, kad tikrai turite visas galimybes situaciją pagerinti.  Kalbėsiu ir apie tai, kodėl kaimynų, ypač estų situacija atrodo ženkliai geriau, kur slypi jų sėkmės paslaptis ir ką galite labai paprastai prisitaikyti sau.

Tikiu, kad galimybė pamatyti situaciją iš šono yra vienas iš efektyviausių būdų tą situaciją keisti.

Ačiū už pokalbį.

Su Lucy Crehan susitikit, pasiklausyti jos įžvalgų bei idėjų ir sužinoti,  ko galėtume pasimokyti iš kitų šalių ir kas galėtų būti aktualiausia Lietuvos švietimo sistemai, galėsite lapkričio 25 d. 13 val. parodų ir kongresų centre „Litexpo“ vyksiančioje parodoje „Mokykla“.